Atpažįstant Dievo balsą // Išmokite Jį pasitiktiPavyzdys

Kaip būti bebaimiu (savo skausmo įkarštyje)

Štai ką išgirdome iš Šventosios Dvasios ir, kas yra skirta jums:

Aš žinau, jog visa tai, kas buvo pasakyta, sunku priimti. Žinau, kad, kai tą girdėjai, tavo širdį vėrė skausmas. Aš padariau tavo širdį minkštą. Jeigu tau ją skauda, kai išgirsti šiurkščius žodžius, tuomet tai nėra blogai. Tai tik parodo, kad tavo širdis neužkietėjo; tai parodo, kad mane įsileidai; tai parodo, kad leidai man pasilikti.

Leisk man pasilikti.

Bet ką daryti su tuo skausmu? Ką daryti, kai situacija vėl ir vėl pasikartoja? Ką daryti, kai atrodo, jog niekas negerėja, kai esi įsitikinęs, kad užstrigai ir niekada nepasieksi to posūkio už kampo? „Kas dabar?“ – klausi tu savęs. „Kaip eiti toliau?“ – nerimauji tu.

Žinau, kad tu nusivylęs. Žinau, jog nori, kad situacija pasitaisytų — ir yra gerai, kad tu ateini pas mane ir prašai mano pagalbos. Bet paklausyk, mylimas vaike. Kai ateina skausmas, turi laikytis manęs. Atmink, kad neprivalai pulti pirmyn, į nežinomą teritoriją, nežinodamas kur pasukti.

Atsigręžk. Atsigręžk, mano vaike. Aš čia. 

Atsigręžk. Atsigręžk, mano vaike. Aš čia.

Tu žinai, kad tave myliu. Ir ta meilė padės tau laikyti savo žvilgsnį nukreiptą į mane. Gali būti, jog čia nebus lengvo sprendimo — įsivaizduoji? Galbūt, šioje situacijoje viskas nepasikeis akimirksniu . . . ir tai, iš tikrųjų, gali būti normalu. 

Ar tu gali tai priimti?

Man gaila, kad tau skauda. Bet aš rūpinuosi tavo širdimi. Leisk man pasirūpinti tavo širdimi. Atiduok tai man. Mažiau nerimauk dėl to, kaip išspręsti problemą su tuo žmogumi ir, kai turėsi kitą akistatą su juo, pirmiausia, susitelk į tai, kur tą akimirką esu Aš. Kai kalbėsi su tuo žmogumi, mokykis atrasti mane. Daryk tai tą akimirką, o ne viskam pasibaigus. Kai svarstai, ką atsakyti tam žmogui, mokykis klausyti manęs. Daryk tai kitos akistatos metu. Aš esu su tavimi, tavyje esanti Šventoji Dvasia. 

Aš tave myliu, narsuoli.

Pratimas:

Kaip mums ir toliau judėti pirmyn? Kai skauda? Kai atrodo, kad ginčas yra kai kas daugiau, nei vien tik ginčas . . . Kai kas nors mus įskaudina. . . Kai pasakome tai, ko nenorėjome . . . arba tai, ką norėjome, bet paskui gailimės . . . Kai žodžiai skaudžiai gelia . . . Kai iš visų jėgų bandome atleisti . . . atleisti sau arba kitiems. 

Kaip žinoti, ką daryti toliau . . . ką sakyti?

Kaip išsaugoti santykius ir atrasti valios bei drąsos mylėti tada, kai esi nusivylęs . . . sukrėstas . . . bijantis to, kas gali laukti priešaky?

Tai yra geri klausimai . . . svarbūs klausimai. Bet svarbesnis klausimas yra šis: Kaip neleisti savo širdžiai užkietėti? Nes yra lengva pereiti į išlikimo režimą – viską perimti į savo rankas ir apsaugoti save, užverti savo širdį skausmui ir užverti ją Dievui.

Tačiau, būtent dabar, mums reikia Jo labiausiai.

Tiesiog dabar, atsigręžkime į Dievą. Kartu pasitikėkime Jo gerumu, Jo galia, Jo galimybėmis ir Jo noru įsiterpti. Atverkime plačiai savo širdis ir, vietoj to, kad patys bandytume save apsaugoti, prašykime Jo, kad Jis tą darytų. Atiduokime šią situaciją Jam. Pilnai ją paleiskite ir atiduokite Dievui visą skausmą, visą nusivylimą; visą chaosą ir visas nuoskaudas.

Paduokite tai Jam. Ir laukite. Laukite Jo atsakymo. Žiūrėkite ir klausykite, ką Jėzus darys. Nes būtent Jo atsakymo ir laukiame. To mums dabar ir reikia.

Jėzau, aš myliu Tave. Aš pasitikiu Tavimi. Tu įstengi padaryti žymiai daugiau nei vien tik susidoroti su šiuo skausmu. Tu esi malonus. Tu esi išmintingas ir esi geras. Tu mane myli. Tu pažįsti mane geriau nei aš save. Tu nori man geriausio. Todėl, aš pasitikiu Tavimi. Aš pasitikiu Tavo sprendimais. Aš pasitikiu Tavo keliu. Aš įsiklausau į Tavo žodžius. Tad padėk man Tave matyti, padėk man matyti Tavo kelią ir padėk man išlaikyti savo širdį atvirą . . .

Patirkite „Rush“ tinklalaidę ir susitikite šiuolaikiniame gyvenime su Šventąja Dvasia.