Viskas, ko man reikiaPavyzdys

Viskas, ko man reikia: Mano porcija

„Kodėl turėčiau būti nusivylus, kodėl turėtų slinkt šešėliai,

Kodėl mano širdis turėtų būti vieniša ir ilgėtis dangaus bei namų;

Kai Jėzus yra mano dalis, mano pastovus draugas.

Jam rūpi net žvirbliai, žinau, rūpiu ir aš.

Aš giedu, nes esu laiminga, aš giedu, nes esu laisva.

Jam rūpi net žvirbliai, žinau, rūpiu ir aš.“

-Civilla D. Martin, 1905

Nežinau, kaip jums, bet žodžio „porcija“ reikšmę man iškreipė dešimtmečiais rodomos svorio reguliavimo reklamos. Porcija = maistas. Porcija = dieta. Porcija man nurodo į mažyčius kąsnius, į apribojimus. Ji reiškia draudimus, atsisakymą nuo palaiminto mėgavimosi ledais dideliame inde, arba būtinybę sustoti, atsikandus vieną šokoladinio pyrago kąsnį. Porcija reiškia, turėti žymiai mažesnį norimo dalyko kiekį. Ji reiškia, jog turiu atsisakyti to, ko, iš tikrųjų, noriu ir, primena apie tai, jog galų gale liksiu nepatenkinta. 

Jei sakau „porcija“, tai jūs sakote…  Kontrolė!

Man įdomu, ar Civilla Martin turėjo omenyje būtent tokią žodžio „porcija“ reikšmę, kai parašė gražius dainos žodžius apie krikščionišką porą, kuri turėdama problemų su kūnu, gyveno laimingą tikėjimu perpildytą gyvenimą? (Pasidomėkite įdomia šios dainos kūrimo istorija!) Esu įsitikinusi, kad ji neturėjo omenyje apribojimų, apie kuriuos šiais laikais mąstome mes – apie cukrus ir angliavandenis. Kaprizingos dietos ir porcijų valdymo mąstysena – tai, iš tikrųjų, tendencija, kuri ganėtinai neseniai atsirado mūsų perteklinio pataikavimo sau kultūroje.  

XX amžiaus pradžioje dar nebuvo bulvių traškučių ir užkandinių. Maistas nebuvo greitas, o kepant obuolių pyragą, reikėdavo pridėti žymiai daugiau pastangų, nei dabar jų pridedu tuomet, kai atidarau pirkto nekepto pyrago pakelį, kočioju iš anksto pagamintą tešlos lakštą ir specialiu įrankiu iškerpu tobulas formas. Aš manau, kad 1905-aisiais metais namuose pagamintas ir su šeima bei draugais prie vieno stalo valgomas obuolių pyragas būdavo, tikriausiai, žymiai labiau vertinamas, nei mūsų laikais skanaujamas obuolių pyragas. Juk vis dėlto, galime, tiesiog, nueiti į vietinę maisto prekių parduotuvę ir per 30 minučių nusipirkti bet kokį pyragą!

Žodis „porcija“, iš tiesų, reiškia saiką. Tobulą saiką, o ne trūkstamą. Saiką, kuris yra išskirtinai mūsų… o ne kieno nors kito. Tai yra tikslus kiekis kažko, ko mums reikia. Bendrinė žodžio „porcija“ reikšmė yra „individui tenkanti dalis ar paskirstymas: pavyzdžiui, gautos dovanos ar palikimo dalis.“

Dovana, palikimas – tai kažkas, ko nenusipelnome, bet garbė, kurią gauname būdami priimami į Dievo šeimą, kaip sūnūs ir dukterys. Jėzus Kristus yra mūsų porcija arba dalis. Mūsų gerovės dalis. Mūsų šeimyninis palikimas su visomis privilegijomis bei dukters ar sūnaus titulu.

Psalmyne 16:5–6 rašoma: „VIEŠPATIE, tu man skirtoji dalis ir mano taurė, mano likimas – tavo rankose! Man matavimo virvė krito puikioje vietoje; iš tikrųjų nuostabus mano paveldas!“ Mes turime gerą palikimą, nes Dievas yra geras. Mes turime dalį – tobuląjį mums priskirtą saiką, kuris mus saugo, mus palaiko, įgalina mus sklandyti aukščiau audrų ir kovoti kovas, remiantis pastovia Dievo ištikimybe bei jėga. Jo mums suteikta dalis ir saikas yra tobula dovana, kurios mums šiame gyvenime taip reikia.  

Apmąstymas:

• Kai mąstote apie žodį „porcija“, pagalvojate apie pakankamą kažko kiekį ar apie kažko trūkumą? Ar šiuo metu jaučiatės sotūs? Kodėl taip arba kodėl ne? (Jūs suprantate, kad dabar jau kalbu ne apie maistą!)


• Ar kada nors klausėte Dievo, kokia šiuo metu yra jūsų išskirtinė ir išmatuota porcija? Jei ne, skirkite kelias minutes ir paklauskite. Paprašykite Jo, kad atskleistų viską, kas jums trukdo gauti šią porciją. Nebijokite. Dievas yra ištikimas!